…visus vienijantis bruožas – rūkas...

 [2013 Knygų iššūkis]

Rūko nesugadinti : romanas / Rasa Aškinytė.

 - Vilnius : Tyto alba, 2009. - 213, [1] p. - (Nauji vardai : NV)

 Kas nutinka, kai neteisingai pasirenki žodžių reikšmę? Šiuo atveju vieno iš knygos pavadinimo žodžio. Ar reikšmė (viena iš reikšmių) gali pakeisti visą turinį? Nusiteikimą skaityti? Nuomonę? Būtent taip man ir nutiko – knygos pavadinimą jos neskaičius supratau kitaip, nei kad jis buvo pateiktas. Nors iš kitos pusės, galima ir dviprasmiškai jį suprast ir iš pačios knygos. Tačiau tas vienintelis sakinys su šiais dviem žodžiais mane supurtė.

Kokia rūko spalva? Ar „bespalvis“ yra spalva? O kokia gyvenimo spalva? Kartais ir gyvenimas toks atrodo: ir pilkas, ir bespalvis, ir vis vien spalvinėj gamoj neteisingai patalpintas. Ar toks jis tik knygoje ar ir mano gyvenime? Dabar, ją beskaitant? Sunku prisipažinti. Kaip ir sunku pro rūką įžiūrėti jausmus…

Jei būtų galima rašytis mintis į knygą – būtų labai įdomu sužinoti prieš mane skaičiusiųjų atsakymus į autorės užduotus provokuojančius klausimus kiekvieno skyrelio pabaigoje. Kodėl provokuojančius? Man jie tokie, nes prie kai kurių norėjosi išsklaidant „rūką“ sakyti „ne“, nesutinku. O kaip gali atsakyti į klausimą „kodėl“ taip yra, kai iš tiesų manai, kad taip nėra?….

Pradėjus labai sąžiningai atsakinėti į šiuos „minčių bruzdintojus“, kartais pagaudavau save, jog tokie užrašai (kad ir mintyse, jie virsdavo pokalbiais su savim ir visu pasauliu) gali užimti daugiau laiko nei pats knygos skaitymas. Ir nebežinau – gerai tai, ar ne…

Kažkodėl knyga vis priartindavo vaizdus iš filmo „Melancholija“…. Lygiai taip pat neapleidžia prieblandos mintys užvertus paskuti puslapį, kaip ir peržiūrėjus filmą… Kažkaip pakimbi tarp romantikos ir šizofrenijos ir nesumąstai – į kurią pusę palinkti ar į kurią pusę jau esi labiau nukrypęs…

Kartais tam, kad viduj pajustum „bangas“, visai nereikalinga audra. Taip ir veiksmas knygoje nėra veržlus, nėra staigus, nėra emocingas, tačiau mintys nepaleidžia, jausmai sūkuriuoja, atsakymai kartais liejasi, pildo per kraštus paliktas eilutes, o kartais iš to, kad per daug nori pasakyti – užstringi tarp žodžių…

Be to, kodėl rūkas dominuoja siaubo romanuose (filmuose)? Galgi jis visai romantiškai galėtų paslėpti žmones, įsimylėjusius ar besiblaškančius jausmų pasaulyje, o ne tik persigandusias permatomas sielas? Manau, ši knyga pajėgi pakeisti rūko „viršutinį drabužį“, pagal kurį sutinkame pradžioje… 

Rūke paskendusios, bet dar nesurūkytos mintys:

Dažniausiai esame tik šiek tiek ne tokie, kad tikrai patiktume kitiems. Kodėl?

Dažniausiai kalbos yra neadekvačios situacijos svarbumui.Kodėl?

Malonu žinoti, kad jei norėčiau, galėčiau turėti daugiau, nei dabar turiu.

Negali su viena dovana nusipirkti laimės ir ramybės visam gyvenimui.

Veidrodžiai ir lytiniai santykiai yra bjaurūs, nes daugina žmonių skaičių.

Tačiau kartais likimas sutvarko savaip. Greitas pats užbėga, ant tykaus vėjas užpučia.

Dažniausiai mums patinka tos mintys, kurių prasmės iki galo nesuprantame. Kodėl?

Jei ko užsimano, siekia nepaisydamas jokių ribų ir kliūčių. Kai pasiekia, susimąsto, ar jam to reikėjo.

Dažniausiai kiti apie mus turi tvirtą nuomonę, ir tai visiškai nepriklauso nuo mūsų veiksmų. Kodėl?

Turėti pomėgių labai svarbu. Visada turėsi ką veikti, jei staiga neteksi darbo, paliks artimieji ar paprasčiausiai susilaužysi koją.

Tačiau pomėgiai gelbsti tik tada, jei tinkamai juos pasirenki. Tarkime, pamėgsti jodinėti arkliais. Puiku, tik kaip sugipsuotas ant arklio užlipsi? […]

Pomėgiai yra vertingi tik tada, kai niekas jokiomis sąlygomis negali jų atimti, o tu bet kokiomis aplinkybėmis gali savo pomėgiais mėgautis.

RŪKO NESUGADINTI, NES SUGADINTI DĖL NIEKO NEBESIJAUDINA, O TADA NĖRA KO IR RŪKYTI.

Dažniausiai įkyrumas nugali atkaklumą. Kodėl?

Dažniausiai neišeiname kaip tik tada, kai labiausiai norime išeiti. Kodėl?

Dažniausiai smirdi ne tai, kas iš tiesų smirdi, o tai, kas negražiai atrodo. Ir atvirkščiai. Kodėl?

Dažniausiai laimė tyko čia pat, nors norime, kad ji būtų kažkur kitur. Kodėl?

Namo, ji, žinoma, nėjo. Ji nėjo niekur. Tiesa, kojos ėjo, bet ji pati – ne.

Dažniausiai kuo labiau koks nors dalykas patinka, tuo mažiau suprantame kodėl. Kodėl?

Dažniausiai lygindami žmonių gyvenimą suvokiame, kad žodis „pilkas“ – laipsniuojamas. Kodėl?

Dažniausiai riba tarp labai reikšmingų ir visiškai nereikšmingų dalykų yra labai slidi ir lengvai gali pasislinkti į vieną ar kitą pusę. Kodėl?

Tačiau ji buvo paveikta knygos. Ji nuolat buvo paveikta knygų, todėl vaikystėje Mama, o dabar Haris žadėjo pakontroliuoti, ką ji skaito. Ersi mėgdavo sakyti, kad ji kaip flamingas. Kai niekas nesuprasdavo, dėl ko ji, ji kantriai aiškindavo, kad flamingai yra rausvi tik todėl, kad minta rausvomis krevetėmis. O jos spalvą ir esmę lėmė perskaitytos knygos.

Kontinentai – tai didžiuliai žemės plotai, apsupti vandens. Iš viso jų yra septyni. […] todėl ir romano veikėjų turėtų būti ne daugiau kaip septyni.

Dažniausiai žmogaus reikšmingumą mums lemia susitikimų su tuo žmogumi dažnumas. Kodėl?

Netikėti, bet tendencingi įvykiai paveikė dar labiau – susiraukšlėjo ir susmuko jos siela. Aš – žmogus be savybių, sakydavo ji, nors jokio Muzilio net girdėti nebuvo girdėjusi. Arba raitelis be galvos, arba Marija Antuanetė po giljotinos, arba Bilas Klintonas. Kasdien ji save lygino vis su kita prakilnia asmenybe, tačiau jas visas vienijo tas pats bruožas – rūkas.

Rūkas, apgaubiantis esybę, sustabdantis judesius, sulėtinantis įvykius. Rūkas, neleidžiantis pakilti. Rūkas, ilginantis dienas, ryjantis metus. Rūkas, paslepiantis spalvas, sutirštinantis įvykius. Artimas ir spaudžiantis. Savas ir neišvengiamas. Ir romantiškas, ir paranoiškas, ir šizofreniškas.
Slepiantis viską, kas keičiasi. Rūkui išsisklaidžius visada kas nors yra nebe taip, kaip buvo. Rūko nesugadinti lieka tik tie, kuriems niekas nesvarbu, kurie neturi ko slėpti.

Dažniausiai pakenkia ir daugiausia žalos padaro tie, kurie nori padėti. Kodėl?

Visais laikais gali būti tik žudikas arba auka.
Visais laikais ir visose situacijose turi rinktis, rinktis, rinktis.
Ir niekada nesužinosi, gerai pasirinkai ar ne, nes ta alternatyva, kurios nepasirinkai, taip ir lieka praktiškai nepatikrinta.

Dažniausiai pasirinkimo situacija įspraudžia į kampą, nes arba nėra iš ko rinktis, arba nėra noro ką nors rinktis. Kodėl?

Jie buvo per daug artimi, kad atrodytų kaip pora.

Meilės Pabaiga ateina tikslingai, tvirtai ir ryžtingai, tačiau be jokio, net menkiausio garso – kaip katė. Klysta tie, kurie sako, kad meilė užklumpa netikėtai ir prieš pačių įsimylėjėlių valią. Meilė nieko negali nugalėti. O Meilės Pabaiga nugali visus.

Dažniausiai meilės pabaiga būna, ir visiems būna tokia pati. Kodėl?

Dažniausiai kuo daugiau nori pasakyti, tuo trumpiau tai pasakai. Kodėl?

Grakštūs judesiai, kiekvienas žingsnis – šokis, kiekvienas judesys – muzika (kiekviena mintis – adatos dūris, kiekvienas garsas – ašara).

Jei ką nors sukuri pats, gali tai pakeisti, nes visada žinai, kad jei užsimanysi, vėl pasidarysi taip, kaip buvo. Bus visai priešingai, jei griausi tai, ką padarė kiti. Pajudinsi, ir viskas. Net jei labai stengsiesi ir tau atrodys, kad viskas yra taip pat, iš tikrųjų viskas jau bus visai kitaip. Du žmonės negali norėti padaryti vienodai.

Dažniausiai žmogus žmogui yra ne vilkas, o vilko urvas. Kodėl?

Dažniausiai kiti mūsų nesupranta. Užtenka, kad kai kurie nori suprasti. Kodėl?

Dažniausiai pasakos baigiasi gerai, o istorijos – blogai. Kodėl?

Dažniausiai gera pabaiga po kurio laiko nebeatrodo tokia gera, o bloga nebeatrodo tokia bloga. Kodėl?

Dievas ne be reikalo sukūrė tokį žmogų, kuris nuolat nori valgyti. Tai tapo puikiu pretekstu susitikinėti, todėl ir daugintis. Dievas viską apgalvojo, kad nebūtų nuobodu ir paprasta, sukūrė žmogų, kuris pats beveik niekada nesupranta, ką ir kodėl daro, o jei ir supranta, stengiasi apie tai negalvoti. Dievas nenorėjo grynosios fiziologijos, privertė žmones prieš mylintis pasikalbėti. Bent jau valgant. Žmonės priešinasi, sako, valgant kalbėtis negalima, nemandagu, o ir užspringsi, bet Dievas taip lengvai nenusileido. Sugalvojo gėrimus, sugalvos ir dar ką nors.

Dažniausiai, kai būni pasiruošęs, niekas nepavyksta. Kodėl?

Jis išrinko italų restoraną. Valgė spagečius. Ersi suprato, kodėl jis toks plaukuotas – tai spagečiai lenda į išorę. Žmogaus organizmas nepajėgus visko suvirškinti.

Dažniausiai sakai, kad nori ne tam, kurio nori, o kam nors kitam. Kodėl?

Dažniausiai kaltės jausmas sutrukdo padaryti tai, ko iš tikrųjų nori. Darydami tai, ko tikisi kiti, kalti nesijaučiame. Kodėl?

Dažniausiai vienas nugali devyniasdešimt devynis. Kodėl?

Dažniausiai kankinimas teikia daugiau malonumo, negu naudos. Kodėl?

Kodėl filmai turi muzikos takelį, o knygos ne? Aišku, gali ir pats muziką įsijungti, bet iš kur, knygos dar neskaitęs, gali žinoti, kokia bus tinkama? Perskaitęs kiekvieną skyrių Haris truputį pagalvodavo, išsirinkdavo kokią dainą ir jos paklausydavo. Tai truputį erzino. Įsivaizduokite, kad žiūrite filmą, bet po kiekvieno epizodo vaizdas stabdomas, pagroja muzika, o tada vėl rodo filmą. O jūs būkite malonūs, vaizdą ir garsą patys mintyse sujunkite į vieną.

Dažniausiai paskutinis lašas yra ne didžiausias ir ne esminis, tačiau vis tiek priverčia išsilieti per kraštus. Kodėl?

Dažniausiai sveikame kūne rami siela. Kodėl?

Dažniausiai negali žinoti, ko nesužinojai. Kodėl?